Jaučiuos nusikaltus... sau ir tiems, kurie kartas nuo karto apsilanko mano dienoraščio apraiškose... cha... dienoraščio... jis jau greičiau į metraštį pavirto, jeigu taip vadintume pagal publikavimo dažnumą ir terminus :) esu kalta ir nuoširdžiai pasistengsiu pasitaisyt. Galbūt pastaruoju metu per daug panirau į techninius darbus, „sausą“ nuotraukų publikavimą (nors, sekantiems mano paskyrą facebook‘e, irgi akivaizdu, kad ši sritis taip pat lėtokai plėtojama... ), palikdama nuošalyje tai, kas svarbiausia ir lydi kiekvieną fotosesiją – emocinio krūvio, kurį neša kiekviena istorija, pasidalinimą... taisausi, ir tikiuos –ilgam :)
Šįkart pateikiu kelias akimirkas iš mergaitiško, nerūpestingo ir absoliučiai niekur neskubančio pusdienio... valandėlių, kuomet mano nuostabioji draugė vis dar buvo –ytė... ir skaičiavo paskutinį laiką, kada galėjo būti visiškai laisva ir atvira pati sau, kai galėjo apmąstyti tas praėjusias vaikystės valandėles, praleistas tyrumo, naivumo ir nekaltybės pievoje... Dievo dovana yra sutikti mylimą žmogų, savo Gyvenimo draugą ir palydovą, tačiau sulig tuo susitikimu ir ateities pasiryžimu užbraukiame brūkšnelį tarp to pasaulio, kokį matėme anksčiau, ir tarp tų naujų galaktikų, kurios mūsų vis dar laukia...
Draugyte... manau, visi nuoširdžiausi linkėjimai Tau jau pasakyti... belieka leisti kitiems pažvelgti į tuos kelis mudviejų laiko atspindžius :)
Edita
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą