Mano draugytė

Jaučiuos nusikaltus... sau ir tiems, kurie kartas nuo karto apsilanko mano dienoraščio apraiškose... cha... dienoraščio... jis jau greičiau į metraštį pavirto, jeigu taip vadintume pagal publikavimo dažnumą ir terminus :) esu kalta ir nuoširdžiai pasistengsiu pasitaisyt. Galbūt pastaruoju metu per daug panirau į techninius darbus, „sausą“ nuotraukų publikavimą (nors, sekantiems mano paskyrą facebook‘e, irgi akivaizdu, kad ši sritis taip pat lėtokai plėtojama... ), palikdama nuošalyje tai, kas svarbiausia ir lydi kiekvieną fotosesiją – emocinio krūvio, kurį neša kiekviena istorija, pasidalinimą... taisausi, ir tikiuos –ilgam :)

Šįkart pateikiu kelias akimirkas iš mergaitiško, nerūpestingo ir absoliučiai niekur neskubančio pusdienio... valandėlių, kuomet mano nuostabioji draugė vis dar buvo –ytė... ir skaičiavo paskutinį laiką, kada galėjo būti visiškai laisva ir atvira pati sau, kai galėjo apmąstyti tas praėjusias vaikystės valandėles, praleistas tyrumo, naivumo ir nekaltybės pievoje... Dievo dovana yra sutikti mylimą žmogų, savo Gyvenimo draugą ir palydovą, tačiau sulig tuo susitikimu ir ateities pasiryžimu užbraukiame brūkšnelį tarp to pasaulio, kokį matėme anksčiau, ir tarp tų naujų galaktikų, kurios mūsų vis dar laukia...

Draugyte... manau, visi nuoširdžiausi linkėjimai Tau jau pasakyti... belieka leisti kitiems pažvelgti į tuos kelis mudviejų laiko atspindžius :)

Edita



Kristina ir Valdas: Šiluma. Pasitikėjimas. Meilė

Prisipažįstu... kartais mane užvaldo melancholija ir liūdesys – prabėgusio laiko, sugriauto naivaus tikėjimo amžina draugyste... žmonių, laikytų pačiais artimiausiais, tačiau palaipsniui atsukusių nugaras ir nužingsniavusių savo Gyvenimo keliu... gal esama ir dalelytės pavydo?... galbūt.. kad nebuvau verta likti jų Gyvenimo kelyje... Bet... kiekvieną dieną suvokiu, kad Gyvenimas vietoj jų man duoda kai ką daugiau. Visų pirma, jis man į rankas įdavė fotoaparatą, ir švelniai stumtelėjo akimirkų fiksavimo taku. Taku, kuriame turiu progą sutikti tik pačius nuostabiausius ir šilčiausius žmones... Vieni iš jų lieka šalia, ir švelniai dalinasi savo istorija su manimi. Kiti plyksteli trumpai, lyg meteoritų lietus nutvieksdamas ramų rugpjūčio dangų... Kaip bebūtų, myliu Jus visus, brangieji, visas tas valandas, praleistas su Jumis, visą tą laiką, praleistą prie kompiuterio tvarkant Jūsų prisiminimų atspindžius... į šitą darbą sudedu tai, ką tuo metu sugebu geriausiai, į kiekvieną atvaizdą patenka ir dalelė mano širdies bei rūpesčio – kad tik patiktų... kad tik padėtų pastebėti, prisiminti, dar kartelį išgyventi TAS akimirkas.... ______________________________________________ Paklausit, o kodėl visa tai rašau čia, talpindama šalia būtent Kristinos ir Valdo vestuvių akimirkas? Todėl, kad jie yra ypatingi žmonės. Jie, jų broliai ir seserys, tėvai ir draugai – tai neapsakomai nuoširdžių, paprastų, mielų ir draugiškų žmonių ratas. Jau nebe pirmą kartą dalyvauju šios šeimos, giminės šventėje... Atrodytų, kaskart vis lengviau? Nei kiek.. kaip tik kiekvieną kartą jaučiu vis didesnę atsakomybės naštą. Nes šie žmonės pasitiki manimi, vėl ir vėl man patiki savo gražiausių akimirkų įamžinimą... vėl priima mane į savo ratą, vėl leidžia man būti šalia jų gražiausiomis ir jautriausiomis jų gyvenimo minutėmis... Ir būtent dėl tokių žmonių aš žinau – nereikia gailėtis tų, kurie savo noru paliko Tavo Gyvenimą... nes į jų vietą ateina keli, keliasdešimt, keli šimtai ar tūkstančiai nuoširdžių, atvirų, Tavimi pasitikinčių ir vertinančių žmonių. Kristina, Valdai.. Jūs esate drauge jau daug metų... Jus sieja be galo daug dalykų... Kuo nuoširdžiausiai linkiu, kad Tikėjimas, Meilė, Viltis ir Džiaugsmas niekada nepaliktų Jūsų namų, kad visuomet turėtumėt vienas kitą šalia, o visas kitas Jus mylinčias širdis – aplink... Bučkis abiems :* P.S. Leiskite pakedenti Valdui plaukus, a? ;)

JI. Pasakos.

Man nuotraukos visuomet buvo svarbus dalykas, visada jas vertinau ir troškau, kad vertintų kiti... visada norėjau, kad kiekvienas savo fotoalbume turėtų nuotraukų, kurios sukeltų gražių prisiminimų ir džiugintų akį... Tiems, kurie nori, bet dėl tam tikrų priežasčių negali turėti kiek profesionalesnės fotosesijos, prieš pat prasidedant vasarai paskelbiau konkursėlį. Tačiau jo sąlygos ne visiems patiko, kadangi reikėjo kiek padirbėti ir pasistengti, norint gauti trokštamą rezultatą :) Neišsiplečiant – Ana buvo viena iš tų, kurie dalyvavo ir visiškai išpildė konkursėlio sąlygas. Ji aprašė, apie kokią fotosesiją svajoja, kaip ją įsivaizduoja... Tad čia pateikiu ištrauką iš jos nuostabaus laiško, ir mūsų bendro darbo rezultatus – ar pajėgėme išpildyti jos svajonę?.. įvertinkite ;) Gražaus vakaro visiems... „Fotosesija... Ji turėtų būti tokia, kuri galėtų išryškinti privalumus ir paslėpti trukumus, dėl kurių dingsta pasitikėjimas savimi ir slopinama meilė sau, dėl kurių jautiesi prastesnis, jautiesi nejaukiai, negražiai, „gremėzdiškai“... Taip pat ji turėtų būti kiek vaikiška, mielai-kvailoka, pasiutusi. Nes vaikiškumo labiausiai pasiilgstu ir, atrodo, tikrai dar jo nepraradau iki galo (išduosiu paslaptį: vis dar tikiu Kalėdų Seneliu ir Stebuklais. Tikrai... Kvaila, bet tikiu. Tik ša – niekam niekam...)"...

JI

Pastaruoju metu tik dirbti dirbti dirbti... o kada rezultatais su kitais pasidalinti?.. :) Taigi taisau šias klaidas, ir dalinuosi... Visada, kai išsprūsta pajuokavimas „o tai būtų, jeigu..“......... būna! Ir dažnai šimtąkart geriau, negu ilgai planavus ir besirengus… Ši fotosesija buvo netikėta, neplanuota, prasidėjus nuo pajuokavimo, kad galėtume ją surengti. Ir padarėm tai :) Tokiu būdu mano brangiausios ir mylimiausios pusseserytės mergvakaris pasipildė itin mergaitiškomis akimirkomis. Pirmu kartu tiek man, tiek jai, bet rezultatas džiugina abi... ir manau ne tik mudvi, ane?… ;) Brangi pusiuke… džiaugiuosi, kad Tavo mergaičių diena prasidėjo su manimi, kad galėjome įgyvendinti Tavo slaptą norą, ir kad rezultatais nustebinome, pribloškėme, nudžiuginome ne tik pačios save, bet ir kitus... bučkis Tau, mieloji, ir gražaus vakariuko :)*

Švelnus švelnus Sigutės laukimas...

Šiandien anksti anksti pasaulis, tėveliai ir brolis išvydo mažąją Gretutę... Žinau, kiek teko išlaukti Donatui ir Sigutei, kol pagaliau Dievas padovanojo tikrų tikriausią stebuklėlį... Daug daug sveikatytės jums visiems, kantrybės, meilės ir džiugių akimirkų - tikiu, kad jų bus labai daug.. :)* O visiems kitiems - galimybė žvilgtelti į kelias laukimo akimirkas - čia, taip pat www.akimirkualeja.lt, bei Facebook profilyje Akimirkualeja*Fotografija. Smagaus pasmalsavimo, ir gražaus vakaro visiems.. :)

Neringa ir Andrius

Kartais, kai yra galimybė papasakoti tiek daug... kai įspūdžių – milijonas... atrodo, kad nebegali pasakyti nei vienos minties... ši situacija priminė man vieną seną nutikimą... kai viena draugė sveikino su gimtadieniu, graudulingai apsiašarojau... o kai kita be galo brangi man mergytė padovanojo tokią dovaną, nuo kurios įspūdžio užėmė kvapą ir net nebeturėjau ką pasakyti, ji pagalvojo, kad dovana nepatiko! :) o iš tikrųjų labiausiai pritrenkiantys (gerąja prasme) dalykai, pačios gražiausios akimirkos visiškai atima žadą... Taip nutiko ir šių vestuvių metu. Negaliu prirašyti kažko labai daug, kažką atpasakoti... tik galiu pasakyt, kad tai buvo beprotiškai graži, nuoširdi, ir šilta šventė. Ir daugiau kažką berašydama, bijau, galiu sugriauti jos taurumo įspūdį... Man labai pasisekė, kad turėjau galimybę užfiksuoti šias akimirkas. Po daugelio metų pati mielai vaikščiosiu jų prisiminimų alėja :) Ačiū JUMS, Neringa, Andriau, už visa tai :)*

Reda ir Gabrielė

Dviejų mini iškyla... valandėlė prieš Motinos dieną... valandėlė merginų: gražių, stiprių, kantrių... Ir kaip visuomet - keli to atspindžiai. Primenu,kad nuotraukas galima pasididinti, o rasti jų daugiau - mano tinklapyje www.akimirkualeja.lt :)